Autonominio dūmų signalizatoriaus gimimo metai 1980. Juos pirmieji Europoje pradėjo pardavinėti ir eksploatuoti anglai (UK). Pirmieji detektoriai buvo jonizaciniai, turėjo puikų jautrumą, dūmų aptikimą ankstyvoje gaisro stadijoje, nebijojo dulkių (neuždulkėdavo), bet skleidė labai mažą, neviršijančią priimtinų normų (0,9 mikrokiurių) radiaciją, nes jų veikimas buvo paremtas radioaktyvios medžiagos (Americium 241) naudojimu.
Signalizatorių nepriekaištingas darbas, paprasta instaliacija ir saugumo poreikis nugalėjo radiacijos baimę ir 1990 m. autonominiai dūmų signalizatoriai buvo pradėti pardavinėti kontinente – Beneliukse, Vokietijoje, Skandinavijoje ir t.t.
Laikui bėgant Europoje griežtėja ekologiniai reikalavimai, patvirtinamos radioaktyvių atliekų tvarkymo ir utilizavimo direktyvos ir normos, kurių vykdymas reikalavo labai didelių piniginių lėšų. Šios ekonominės „investicijos" buvo įskaičiuojamos į gaminio savikainą, o tai didino gaminio kainą ir vartotojas pradėjo abejoti ar jam reikia saugumo už tokius pinigus su lengvu radiacijos fonu. Negana to, apie 2000 metus kai kurios Europos valstybių vyriausybės pradėjo kurti teisės aktus, kurie tiesiogiai draudė jonizacinių dūmų signalizatorių panaudojimą. To pasekoje optiniai dūmų signalizatoriai tapo pagrindiniu standartu daugelyje valstybių. Jų nedidelė kaina, 10 metų eksploatacijos laikotarpis, mažesni matmenys ir nesudėtinga instaliacija juos padarė pagrindiniais gaisro aptikimo ir signalizavimo įrenginiais. Autonominiai dūmų signalizatoriai nebuvo pamiršti ir prisikėlė tarsi antram gyvenimui. Jiems buvo patikėta daugiausiai daugiabučių, gyvenamųjų namų, poilsio paskirties pastatų (kempingai, vasarnamiai, medžioklės nameliai ir t.t.) bei statybos vagonėlių patalpų ir jose esančių žmonių apsauga nuo gaisro. Įrengiant ir eksploatuojant autonominius signalizatorius būtina vadovautis LST EN 14604 serijos standartų reikalavimais, gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemų projektavimo ir įrengimo taisyklėmis (paskutinė redakcija 2012.06.29d. Nr.1-186), bei gamintojo parengta autonominių dūmų signalizatorių naudojimosi instrukcija (joje turi būti nurodyta kaip signalizatorius turi būti tvirtinamas, prijungiamas arba keičiamas jo maitinimo elementas).
Šiandien mes galime sakyti, kad autonominius dūmų signalizatorius žinome daugiau kaip 10 metų. Keletas europinių institucijų nusprendė patyrinėti šiuos signalizatorius ir sužinoti daugiau informacijos apie šių signalizatorių gyvavimą per tuos 10 metų. Tyrimo rezultatai buvo sukrečiantys . Pateikiu vieną pavyzdį: Olandijoje 72% visų namų turi po vieną ar daugiau autonominių dūmų signalizatorių. Patikrinus nustatyta, kad 45% instaliuotų signalizatorių neveikia. Neveikimo priežastys: 90% signalizatorių rastos neveikiančios baterijos arba jų visai nebuvo (išimta ir pamiršta įdėti naujas), 10% signalizatorių buvo uždulkėję. Tai reiškia, kad tik pusė šių namų turėjo dar veikiančią priešgaisrinę apsaugą. Nenoriai, bet kyla klausimas – KAIP ILGAI? Lietuvoje tokių tyrimų niekas neatliko. Tačiau manau, kad rezultatai nebūtų geresni. Po visa šia statistika slypi baisūs dalykai. Žmonės mato signalizatorių ant lubų ir įsivaizduoja, kad jų namai ir jų gyvybės yra apsaugotos. Tačiau realybė yra kitokia.
Prisiminkime tik vieną, nesenai įvykusią tragediją. Širvintų seniūnijoje, Avižonių kaimo S.S. šeimos name savivaldybės administracija sumontavo autonominius dūmų signalizatorius. Tėvams išvykus į parduotuvę kilo gaisras ir dūmuose apsinuodijo keturi mažamečiai šeimos vaikai, kurių atgaivinti nepavyko... Tyrimo metu buvo nustatyta, kad autonominiai dūmų signalizatoriai nesuveikė, nes baterijos buvo išsieikvojusios ir nepakeistos naujomis. Tai yra priežastys, kodėl išsivysčiusios Europos valstybės, pvz. Vokietija pradėjo didinti kokybinius reikalavimus autonominiams dūmų signalizatoriams ir reikalauti, kad šie signalizatoriai atitiktų standarto EN14604 ne tik prieduose „ZA" nurodytus reikalavimus, bet būtų sertifikuoti ir pagal priedo „Q1" reikalavimus. Pagrindinis šio priedo reikalavimas – autonominis dūmų signalizatorius turi būti aprūpintas (sukomplektuotas) baterija, kurios vartotojas negalėtų nei išimti, nei įdėti ir kuri užtikrintų šio signalizatoriaus eksploatavimą 10 metų. Ir tai visai logiška, nes signalizatorių įrengimo taisyklės numato autonominių dūmų signalizatorių keitimą naujais ne vėliau kaip praėjus 10 metų po jų pirminio apžiūrėjimo ir išbandymo po įrengimo. Idealiausia būtų ir tai, kad ši baterija būtų paprasčiausiai įlituota ir per 10 metų eksploataciją nereikėtų valyti baterijos prijungimo kontaktų.
Tikiuosi šis reikalavimas greitu laiku ir Lietuvoje taps norma ar techniniu reikalavimu, būtinai įtraukiamu į rengiamų viešųjų pirkimų konkursų signalizatorių technines specifikacijas. O save gerbiantys ir saugantys savo profesijos garbę priešgaisrinės priežiūros inspektoriai gyventojams patars, kaip pasirinkti gerą ir patikimą signalizatorių, kuris tikrai apsaugos jų turtą ir gyvybę.
